Kai žemė pakvimpa pavasariu ir galingasis Nemunas išneša ledus, nejučia pagalvoji – įdomu, kiek tokių pavasarių matė grakštieji Gelgaudiškio dvaro rūmai ir jų ankstesni šeimininkai?

Žinia, šis dvaras skaičiuoja šeštą šimtmetį, šiandien išlikę pastatai statyti XIX a. antroje pusėje, bet žmogų visada masina paslaptis: kaip ir kuo dvaro ponai ir ponios, kokie buvo jų pomėgiai, būtų smalsu išgirsti ir tikrą meilės istoriją... Išties, Gelgaudiškio dvaro istorija turtinga ir graži, savo įspaudą palikusi modernioje menių puošyboje. Netgi kelis kartus apžiūrėjęs ją ir dar kartą pakėlęs akis pamatai naują detalę ar simbolį, kuris liudija apie čia gyvenusių žmonių gilią mintį.

Po 1979 m. gaisro tris dešimtmečius merdėjęs dvaras šiandien atgijęs – į jį sugrįžo geroji kultūros dvasia: čia galima paklausyti pasaulinio garso muzikos atlikėjų, išvysti garsių kūrėjų parodas. Arba tiesiog dvaro terasoje išgerti puodelį arbatos –  ten visuomet užuovėja ir atsiveria puikus vaizdas į Nemuną. Ir įsivaizduoti kaip romantiškai dvaro šeimininkai ir jų svečiai palypėdavo terasomis žemyn, link upės, vaikštinėdavo įstabiame parke, grožėdamiesi rožių kaskadomis. O jei oras leisdavo ir būdavo noras, ponai ir ponios rūmuose originaliais sraigtiniais laiptais kopdavo į ant stogo įrengtą apžvalgos bokštelį. Ten galima pasigrožėti Nemuno vingiu, Skirsnemunės ir Panemunės pilies vaizdais, dvaro parku. Kaip ir šiandien – iš ten žvelgiame į tą patį Nemuną, nunešusį žiemos sąstingį...

O kai pas mus užsuksite, bevaikščiodami dvare būtinai palieskite senųjų krosnių koklius: jie tokie nelygūs, laiko aptrupinti, bet tikri. Menantys laikus, kuomet ištaikingoje muzikos menėje skambėjo gyva muzika, šlamėjo ilgos ponių suknios...

Kartu su gamta bunda ir Gelgaudiškio dvaras – atvažiuokit įkvėpti pavasario oro, pabendrauti, o kartu pasisemti istorinės savasties.